Pokalbis su ANTIMATTER lyderiu Micku Mossu
Dar niekuomet neviešėjusi Lietuvoje alternatyvaus roko grupė iš Didžiosios Britanijos „Antimatter” ketina ištaisyti anksčiau neįgyvendintus planus. Grupė koncertuos kovo 28 d. Vilniuje, pramogų salėje „Vakaris Vilnius“. Organizatoriai nusprendė pakalbinti grupės lyderį Micką Mossą, kuris dalinasi apie maždaug dvidešimties metų muzikinę patirtį, publiką, mėgstamą muziką ir kt.
Mums bus labai malonu išvysti jus Vilniuje, todėl dėkojame, kad sutikote į turą įtraukti Lietuvą. Esate koncertavę netoliese: Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Tai bus jums pirmas koncertas Lietuvoje. Kaip atsitiko tai, jog anksčiau neteko čia koncertuoti.
Man atrodo, kad iki šiol neturėjome galimybės groti Lietuvoje ir tikrai to laukiame. Per ilgus metus buvome daugybėje Europos vietų, bet Lietuvą vis aplenkdavome, taigi Lietuva yra viena iš nepaliestų mūsų teritorijų ir, tikiuosi, mes atnešime vietinei publikai kažką naujo.
Ar smarkiai skiriasi publika skirtingose šalyse kuriose koncertavote? Kaip manote, nuo ko tai priklauso?
Visuomet tarp šalių yra kultūrinių skirtumų, kurie atsispindi ir publikos elgesyje. Vienur žmonės mėgsta toliau linksmintis po koncerto, kitur iškart išeina. Dalis žmonių prieina prie mūsų ir perka kompaktų ar marškinėlių, kiti, tuo tarpu, būna mažiau paliesti. Vienose šalyse per koncertus žmonės labiau susikaustę, kitose sau leidžia labiau atsipalaiduoti. Tiesą sakant, pernai grojome Estijoje ir publikos reakcija buvo gana prasta: žmonės atrodė suakmenėję, o plojimai tarp dainų buvo kažkokie lėti ir atrodė beveik sarkastiški. Mes labai laukėme koncerto pabaigos, bet, kai nulipome nuo scenos, žmonės paprašė mūsų sugrįžti, kas iš tiesų nustebino. Vėliau skaičiau sociologinę knygą, išryškinančią kultūrinius skirtumus ir vienas knygoje aptariamų aspektų buvo tai, kad kai kuriose šalyse publika rodo pagarbą būdama visiškai neaktyvi ir plodama labai lėtai, o būtent taip Estijoje mums ir buvo. Iš tiesų skirtingose šalyse yra daugybė kultūrinių skirtumų ir šiuo metu esu labai susidomėjęs sociologija, skaitau daug šios srities knygų. Skaitymas pildo spragas mano galvoje.
Papasakokite ką simbolizuoja jūsų grupės pavadinimas „Antimatter“?
Manau, kad jis susijęs su nežinomybe, paslaptingumu. Žodis turi gražią prasmę. Man jis reiškia tam tikrą laikotarpį gyvenime, nors pats pavadinimo nesirinkau. Kaip beveik perkopęs ketvirtą dešimtį, o ne įpusėjęs, sakykime, trečiąją, aš visai norėčiau pakeisti grupės pavadinimą, nors jaučiu, kad tai neišlaisvins nuo praeities turinio. Manau, kad tai – tik vardas, kuriuo psisidengęs kuriu, ir turiu pripažinti šį faktą. Vardas išaugo atspindėdamas grupės muziką, tai yra dalykas, su kuriuo žmonėms asocijuojuosi ir aš pats.
Kodėl nusprendėt vykti į turą pristatant visą ankstesnį albumą „Leaving Eden“, o ne paskutinį „Fear of a Unique Identity“?
„Leaving Eden“ pasirodė prieš septynerius metus, todėl turėjo daugiau laiko įsigerti į fanų sąmonę. „Fear of A Unique Identity“ buvo išleistas tik prieš 15 mėnėsių, todėl klausytojai su albumu turi geriau susipažinti. Tiesą sakant noriu kiekvienais metais koncertuojant pristatyti skirtingą programą, tam kad muzika klausytojams būtų šviežia. 2015 m. norėčiau grįžti prie akustinių turų su pilna grupės sudėtimi: su būgnais, bosine gitara, žodžiu, prie kažko panašaus į „MTV – Unplugged“ tipo koncertus. Tai duos man šansą pateikti visiškai kitokį dainų sąrašą ir iš naujo pagroti kūrinius iš „Planetary Confinement“ albumo.
„Antimatter“ lyderis Mick Moss turi nuostabų balsą ir yra vienas geriausių šių laikų roko vokalistų. Ar galite daugiau papasakoti apie savo dainavimo patirtį? Kas paskatino domėtis muzika, dainavimu ir nuo kelių metų pradėjote dainuoti?
Dėkui! Būdamas vienintelis vaikas šeimoje namuose laisvą laiką leisdavau su muzika ir filmais, todėl užaugau paliestas šių dalykų jau labai ankstyvame amžiuje. Mano ankstyviausi muzikiniai herojai buvo „The Beatles“ (būnant iš Liverpulio to išvengti neįmanoma) ir „Ultravox“. Pradėjau groti gitara apie 1990 m. ir nuo 1993 – 1996 m. mano muzikinio kelio kryptis buvo nevokalinė – link instrumentinio ambiento. Apie 1996 m. atradau savo balsą ir poetinį įkvėpimą, kas leido pradėti rašyti dainas; dainos „Angel“ (vėliau pervadinta į „Angelic“ „Antimatter“ debiutiniame albume) ir „Too Late“ yra iš ankstyviausiųjų kūrinių. Abi dainos buvo pastatytos ant akustinio pamato ir būtent jos sudomino Duncaną ir Danny iš „Anathemos“, ypač „Too Late“, kuri tarp mane supančių žmonių tuomet buvo labai populiari. Nuo to viskas ir vystėsi. 17 metų praėjus po „Too late“ sukūrimo vėl peržvelgiau šią dainą su intencija išleisti kaip singlą. Buvo keista perrašyti šį kūrinį iš naujo, net šiek tiek kankinausi, bet manau, kad buvo naudinga, nes manyje esantis nostalgiškas archyvuotojas negalėtų ramiai gyventi neįamžinęs neįrašytos dainos. Tikiuosi, gerbėjai priims šią dainą, labai naują ir, tuo pačiu, labai seną (sukurtą dar iki „Saviour“). Daina bus išleista 2014 m. kovo pabaigoje.
Pirmi du albumai: „Saviour“ ir „Lights out“ buvo kiek kitokie negu tai, ką grojate šiandien. Galbūt banalus klausimas, bet kaip jūs identifikavote save ir pasirinkote būtent tokią kryptį, ką girdime nuo „Planetary Confinement“ išleidimo?
Albumuose „Saviour“ ir „Lights Out“ Duncanas ir aš tik pradėjome rašyti dainas ir jas atsinešėme su savimi tokias, kokios jos buvo. Mes abu turėjome savo braižus, bet kažkur mūsų keliai susikirto. Pradėjome kurti panašias dainas. Dar 1996 m. kaip solo muzikantas kūriau instrumentines klavišiniais paremtą sunkoką muziką, o taip pat ir akustines dainas. Duncano akustiniai kūriniai pateko tarp „Anathemos“ albumo „Eternity“ bonus dainų, o po to jis įsisuko į elektroninę muziką, kai aš, tuo tarpu, rašiau labiau rokines dainas. Bet suradome bendrų taškų. Albumas „Planetary Confinement“ žymi pradžią grojimo su būgininku, o iki tol pirmuose dviejuose albumuose būgnai buvo elektroniniai. Taip pat tame albume Duncano sumanymu atsiranda ir moteriškas vokalas. „Planetary Confinement“ buvo judėjimo nuo elektroninių link gyvų, jausmingesnių instrumentų pradžia. Tuo metu suformavau grupę su būgnais, bosu, smuiku ir manimi pačiu. Pridėjom moterišką vokalą (kas natūraliai ir laipsniškai prilipo ir per ankstesniuosius du albumus) ir pradėjom įrašų sesiją. Ištrūkom iš elektronikos naudojimo tokiu mastu, kad nebuvo jokių nenatūralių instrumentų, net sintezatoriaus; viskas, ką ten girdėjote, buvo „iš medžio“. Albume „Leavin Eden“ tai buvo išlaikyta, bet dar pridėtos rokinės gitaros, klavišiniai – pianinas, elektrinis pianinas, vargonai. O paskutiniame albume prie to vėl pridėjau elektroniką. Norėčiau kada nors ankstyvuosius „Antimatter“ įrašus perdaryti su būgininku, manau, kad tai įdomiai skambėtų. Taip pat norėčiau išleisti savo ankstesnius 1995 – 1997 m. demo įrašus.
Daugelis turbūt jus įvardina melancholiško roko grupe. Ar jūs pritariate šiai etiketei? Kuo jūsų manymu melancholija skiriasi nuo depresijos?
Taip, sakyčiau, kad „Antimatter“ šiuo metu, greičiausiai, yra alternatyvus rokas su melancholiškomis tendencijomis. Be abejonės, tamsa, mūsų muzikoje buvo nuo pat pradžios, kaip pačiame žmoguje yra tamsioji ir šviesioji pusės. Ir tos abi pusės atsiskleidžia per mūsų muzikos ritmus ir melodijas. Žinoma, tamsesnioji, piktesnioji pusės natūraliai yra maištingesnės. Skirtumas tarp melancholijos ir depresijos? Nežinau. Žinau, kad kelis kartus gyvenime esu buvęs depresijoje, visi tie kartai buvo tarsi sunki tamsi duobė be šviesos pabaigoje. Nors depresija yra labiau trumpalaikis dalykas, nei atrodo tuo metu, ją jaučiant. Aš visada iš jos išsivaduoju.
Jūsų muzika nėra skirta pasilinksminimams, o daugiau skirta apmąstymams. Iš kur jūs semiatės įkvėpimo tokiai kūrybai?
Dauguma kūrėjų sutiks, kad viskas, ką jie girdi, mato, jaučia, mąsto – viskas susimaišo ir yra perduodama per kūrybą, beveik nesąmoningai. Sunku pasakyti, iš kur semiuosi įkvėpimo.
Kokią muziką jūs pats klausote? Ar galite išvardinti keletą patinkančių grupių, atlikėjų?
Kietas klausimas! Turiu didelę vinilų kolekciją ir siunčiuosi viską, ko man reikia. Turiu viską nuo Miles Daviso iki „Blondie“, iki „Slayer“ ir viską tarpe tarp to. Stengiuosi, kad klausoma muzika nuolat keistųsi, nors turiu pripažinti, kad nelabai domiuosi naujomis grupėmis ir koncentruojuosi į klasikinį roką ir klasikinę pop muziką. Mano mėgstamiausi albumai yra iš David Crosby, „Iron Maiden“, „Pink Floyd“, „Ultravox“, „Yes“, „Black Sabbath“ kolekcijos.
Pernai darėte akustinį turą su Vic Anselmo. Ar labiau patinka groti akustinius pasirodymus ar su pilnos grupės sudėtimi?
Tai buvo visiškai skirtingos patirtys, bet, tiesą sakant, per paskutinius dešimt metų kiek persigrojau akustiškai vienas ir dabar mieliau save realizuoju grupėje. Tai man yra tikra patirtis: girdėti būgnų pulsą, boso šilumą, o akomponuojantys instrumentai užbaigia visą paveikslą. Ilgai to laukiau, publika taip pat.
Koks ryšys tarp jūsų ir „Anathemos“? Žinome, jog esate iš to paties miesto. Ar niekada nekilo idėjų suvienyti jėgas bendrai kūrybai?
Mus sieja draugystė, be to aš grojau su keliais ir buvusiais „Anathemos“ nariais. Žinoma, Duncanas Pattersonas yra priežastis, kodėl „Anathema“ vardas iškyla, kai tik paminimi „Antimatter“. Sąmoningai žengiu tokius žingsnius, kad tarp „Antimatter“ ir „Anathemos“ būtų atstumas, nors ateityje ir norėčiau vėl dirbti su Danny Cavanagh, bet ne kaip „Antimatter“.
Ar mėgstate folk roką, pavyzdžiui muziką, kurią atlieka tokie veteranai kaip Roy Harper, Van Morrison, Tim Buckley, Nick Drake ir pan.?
Taip, visi išvardintieji dažnai pasirodo mano grojaraštyje, kaip ir Richie Havensas, kuris padarė didžiausią įtaką mano akustiniams darbams. Buvo labai liūdna išgirsti apie jo mirtį pernai. Tuo metu buvau ture su akustine programa ir Richie Havenso mirties dieną ir po to likusius turo koncertus pabaigiau su jo žymiausia daina „Freedom“. Interviu jis atrodė kaip išties malonus vyrukas, apie kurį šiltai atsiliepė jį pažinoję. Apmaudu, kad jau niekada jo neišvysiu gyvai.
Dėkui už interviu, susitiksime koncerte!
