Festivalis VELNIO AKMUO

2009 m. liepos 17-19 dienomis Dainuvos slėnis Anykščiuose tapo atviras ekstremalaus roko, metalo muzikos, netradicinės kultūros mėgėjams. Festivalio programoje ne tik itin garsūs metalo muzikos grandų vardai, bet ir kitos smagios atrakcijos…

July 17-19, 2009  Anykščiai Dainuva valley invited to first open air called DEVIL STONE – firstly a musical celebration, based on live, heavy, extreme music and honest sounds, delivered by both established and more “underground” talents from all over Europe and beyond.

Ką gi – trumpai apžvelgsiu šiemet pirmą kartą vykusį festivalį „Velnio Akmuo“ (a.k.a Devilstone). Jei visai trumpai – tai neįtikėtinas renginys su dideliu potencialu tapti „mano“ (t.y. tokiu, į kurį važiuojama kasmet, nepaisant nieko). Juolab, kad iš sunkiųjų vasarinių festivalių Lietuvoje yra (dabar jau „buvo“) tik KILKIM ŽAIBU, visi kiti tik retkarčiais pasikviečia vieną dvi sunkesnes grupes, taigi sunkiais jų pavadinti negalima… O šis pirmasis blynas netgi pasirodė labai skaniu ir neprisvilusiu. Kai kurių grupių nariai ir šiaip festivalio lankytojai tikslinosi, ar tikrai tai PIRMASIS festivalis, ir, gavę teigiamą atsakymą, tik nustebę iškeldavo nykštį aukštyn. Iš tiesų, kaip pirmajame (ir ne tik pirmajame – jei jau atvirauti) festivalyje viskas buvo neįtikėtinai gerai sutvarkyta. Žinoma, buvo problemiškų vietelių ir neapsižiūrėjimų, bet jos daugiau buvo juntamos organizatoriams, o ne paprastiems žiūrovams.

Mažas nuokrypis į šoną: organizatoriai jau pora metu lyg ir pradėdavo kažką judinti-krutinti, bet akmuo nepajudėdavo iš vietos. O šiemet jie apsisprendė: festivalis bus! Buvo paskelbta vieta, laikas, pavadinimas ir… Tarsi kas būtų įsmeigęs lazdą į skruzdėlyną: prasidėjus festivalio reklamai, sujudo ne tik anykštėnai, bet ir sutanotosios asabos. Vien tik ko vertas egzorcistų organizacijos laiškas, kurį kai kurie netgi palaikė sėkminga organizatorių reklamine akcija… Kaip vėliau sužinojau, Anykščių bažnyčioje kunigas įspėjinėjo (pavadinkim tai „įspėjinėjo“) tikinčiuosius dėl grėsmes jų sieloms, o kokias purvo vonias teko priimti merijos atstovams, davusiems leidimą pravesti festivalį… Vietiniai gyventojai ruošėsi vos ne kažkokiam pasauliniam karui: buvo įvardijami neįtikėtini skaičiai, net iki 20-30 tūkstančių metalistų, kurie atvažiuos ir nušluos nuo žemes paviršiaus viską… Tuom galima paaiškinti ir sustiprintą policijos patruliavimą, ir ypatingus būrius su šunimis, vaikščiojančius festivalio teritorijoje ir daug-daug apsaugos. Tačiau jau šeštadienio ryte apsaugos budelėje girdėjos vietinių apsaugininkų komentarai, kad niekam tiek saugotojų nereikia, viskas čia gera ir ramu, ne taip kaip per miesto/vyno dienas…

Jau po visko, didžioji dauguma anykštėnų spaudoje ir interviu gyrė tiek renginį, tiek jame apsilankiusius metalistus. Būtų keista, jei būtų kitaip: įprato jie prie savo miesto švenčių ir panašių orgijų, kur renkasi „normali publika“… Va dabar gali palyginti bei darytis atitinkamas išvadas. Beje, ir parduotuvių bei kavinukių darbuotojai liko patenkinti. Tik parduotuvės skundėsi, kad neatspėjo, ko reikės, ir užpirko per daug stipraus alkoholio ir per mažai alaus. Nieko – sužinos pamažu, kas ir kaip. O kiek metalistai išgeria alaus, tai ir klubai, kuriuose rengiami koncertai, ne iš karto „atspėja“ ir parengia tinkamą kiekį gaivaus gėrimo. Kavinukių darbuotojos labai gyrė atvykusius ir reiškė pageidavimus tokią publiką dažniau pas save matyti bei nurodinėjo juos kaip pavyzdį vietiniams. Taigi apibendrinant, parodė ilgaplaukiai vietinei publikai, ką reiškia kultūringas poilsis su alumi. Ne toks velnias baisus, kokį jį piešia…

Štai taip pamažu priėjome ir prie paties veiksmo.

Festivalis/vieta

Tiems, kas nebuvo, truputis informacijos apie tai kas, kur ir kaip :).

Festivalis vyko puikiame Anykščių Dainavos slėnyje, kuriuo teka upe Šventoji. Slėnis apsuptas miško, taigi abi dienas tiesiog kepinusi saule nebuvo labai jau baisi protinguoliams, pasistačiusiems savo palapines medžiu paunksnėje… O upe tapo prieglobsčiu ir išsigelbėjimu nuo kaitros daugeliui – joje pliuškenosi ir jaunas, ir senas… Beje, upė buvo viena iš papildomų akcijų-atrakcijų, kurios organizatoriai nepaminėjo.

Automobilių parkavimo aikštelės ir kempingas atskirti, nors norintieji galėjo įsikurti prie savo keturračių draugų, dviratėms moto priemonėms buvo leista parkuotis pagrindiniame kempinge (šalia upės)

Devilstone – tai dviejų dienų renginys: penktadienį buvo tik vakarinė programa, šeštadienis gi buvo pilnas įvykių – ne tik rytiniai ir vakariniai grupių pasirodymai scenoje su pertrauka parūkys/pavalgyt/pasnaust ar dar kam nors, bet ir įvairios akcijos-atrakcijos, pvz. VA tinklinis.

Festivalyje buvo dvi scenos: didžioji grupių pasirodymams ir mažojo rokotekai (kuri prasidėdavo po grupių pasirodymo). Pagrindinę sceną statė ir garsą bei šviesas valdė latviai. Ir kaip pastebėjo daugelis buvusių: TOKIO garso senokai nebuvo festivaliuose, ypač Lietuvoje. Nors ir galima būtų papriekabiauti prie atskirų momentų, tačiau bendras įspūdis – garsas buvo puikus. Apšvietimu irgi būtų nuodėmė skųstis, tačiau čia mus Birulis yra gerokai palepinęs… Nors šviesa nebuvo labai tinkama fotografuoti, tačiau tai mato tik fotografai :) Pats vaizdelis scenoje buvo gražus, nors ir ne įspūdingas, ir dėl kai kurių sprendimų galima būtų paabejoti, tačiau… Sakykim, apšvietimas buvo nuo neblogo iki gero.

Alų tiekė Kalnapilis, maistą – Bernelių užeiga. Čia mano nuomonė kardinaliai skirias nuo organizatorių: nes alus labai nekoks (čia dar švelniai išsireiškus), o ir maistas nebuvo ypatingas (ypač porcijų dydis). Bet ką jau čia – ne pilvų prisikimšt gi susirinkom. O alus… iš bado ir šuo šieną ėda…

Festivalyje „malėsi“ apie 2 tūkstančiai galvų – čia su muzikantais/VIP‘ais/prekeiviais ir kitu personalu. Žodžiu, visi gana jaukiai tilpo ir ypač didelės grūsties nebuvo…

Grupes/muzika

Kai fotografuoju (o šiame renginyje net buvau oficialia fotografe – su iš to išplaukiančiomis privilegijomis ir pareigomis), tai matau ir girdžiu beveik visas grupes, ir labai retai ką praleidžiu. Taigi greitai peržvelkime sąrašą: kas grojo ir kokius įspūdžius paliko… Noriu iškart perspėti: kaip dažnai ir būna, man patinka visai kitos grupes nei kitiems, tačiau, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama.
Toliau pateikiama mano asmenine nuomone apie grupių pasirodymus :)

Penktadienis:

Festivalį atidarė uteniškiai SAPLES – puiki brutal death (čia aš prisipažinsiu, kad žvilgtelėjau į žinyną :), nes su stiliais ne visada ir ne su visais draugauju) doze išjudino publika, kuri pradėjo nuo upes šliaužti link scenos. Reikia pripažinti, kad tikrai šliaužti – ir didžiausia masė žmonių susirinko tik į antrosios lietuviškos grupės pasirodymą. Tačiau negalima pasakyti, kad kuri nors iš grupių grojo tik medžiams ir suoliukams: visada šalia scenos buvo žmonių – daugiau ar mažiau, bet buvo.
Tolesniame meniu – grupė iš Latvijos HEAVEN GREY, kuriuos prieš kelis metus pastebėjau festivalyje Kunigunda Lunar. Pastebėjau, savaime suprantama, dėl gitaristo, kuris tuomet mano ausims labai mielai nuskambėjo. Po to, mačiau juos ir latviškajame Metalshow, ir čia – jei jau nebepaliko tokio įspūdžio… o gaila…
O štai sekantys groję norvegai (kodėl mums su Shatune atrodė, kad prancūzai?! – net nežinau) LEPROUS tapo, bent jau man, dideliu atradimu ir mano šio festivalio favoritais. Jų besiklausydama vis pagaudavau save bemastant, kad reikia neužmiršti užrodyti juos Baltic Prog Fest organizatoriui, nes niekaip nesitikėjau čia išgirsti tokio mielo nuokrypio į progresyvą, nors pokalbiuose organizatoriai minėjo, kad yra pakviestos įvairiausių stilių grupes…
Ir tai, ką organizatoriai pristatė kaip siurprizą – musulmoniška grupė BILOCATE. Žadėta buvo, kad „BILOCATE muzika – tai black, death ir doom metalo mišinys, paaitrintas rytietiškais motyvais“. Dėl black, death, doom nepamenu, tačiau rytietiški motyvai tikrai buvo – ir net labai imponavo… pradžioje… Bet labai daug apie juos pasakyti negaliu: išskyrus minėtuosius rytietiškus motyvus, jie niekuom daugiau man ir neįsiminė…
O štai ir antroji lietuvių komanda, prie scenos pritraukusi maksimalų žiūrovų kiekį – ŽAS. Dabartiniai popsistai paruošė programą iš tų sunkiųjų grupių repertuaro, kuriuose jie anksčiau grojo. Kadangi jų – švelniai pasakius – nemėgstu (yra už ką – vėlgi labai IMHO), tai daug ir nesiplėsiu. Nors tie, kas klausėsi metalo tais senais laikais, liko patenkinti. Be to, muzikantai surinkti tikrai stiprūs, bet… Yra pora grupių, ties kuriomis mano sąrašuose stovi žyma „ignore“, ir ŽAS – viena iš jų.
Laikas hedlaineriams. Šįvakar – tai KEEP OF KALESSIN. Šiuos „pandutes“ jau mačiau porą kartų, ant scenos jie gerai žiūrisi, o ir dirba profesionaliai. Bet… kažkaip atidirbo jie šį pasirodymą, reikia pripažinti, kad gerai, bet vis tiek – atidirbo… Nors, iš kitos pusės, mačiau kokie pervargę jie atskrido: tai, kad užteko jiems susėst į mašiną ir visi tiesiog „išlūžo“, daug ką pasako…
Penktadienio naktį užbaigė juodojo metalo atstovai NAHASH. Žymūs savo ilgais derinimaisis, jie nepavedė ir šįkart. Jei teisingai paskaičiuota, jų soud-check’as truko apie 45 minutes… ir kaipo tame nieko keisto, nes įprasta… Nors tai, ką ir kaip jie groja, dažniausiai užburia, tačiau taip ilgai laukti ne kiekvienas organizmas yra pasiruošęs…

Šeštadienis (diena):
Mintis, kad ryte bus grupių pasirodymai, man patiko. Nors jie (vargšeliai) negavo labai daug dėmesio iš publikos pusės. Tačiau verta pastebėti, kad nė viena grupė negrojo vien tik pušims ir suoliukams: visą laiką šalia scenos buvo žmonių… ir būtent šalia scenos, ir „tūsinosi“ jie šiame karštyje normaliai…
Ryta pradėjo šiauliečiai STRANGER AEONS. Girdėjau juos pirmąkart, aprašyme pas juos įrašytas progresyvas, bet… Arba ryte manęs progresyvas „nevež“, arba tai ne tas progresyvas, kuris man patinka. Vienaip ar kitaip didelio įspūdžio jie man nepaliko, kaip ir vėliau praklausyti jų kūriniai Myspace puslapyje, nors gitaristas pas juos geras (dar iš konkurso Gitarų šėlsmas jį pamenu – ir ne tik dėl ūgio).
Toliau – CROCELL. Geriausiai įsiminė vokalisto ševeliūra :) Prisipažinsiu, jog nepamenu ką jie grojo… Bet tai, kad neprisimenu, jog grojo blogai – tai jau gerai. Jei teisingai pamenu, būtent jie savo apžvalgoje džiaugėsi ir festivaliu, ir publika…
O štai ir italai THE PROWLERS. Žadėta, kad jie man patiks. Eilinį kartą įsitikinu, kad ne visuomet galima atspėti, kad gi patiks (net pati ne visada būnu teisi savo prognozėse)… Vienok, berniukai gražūs, o muzika puikiai sueina kaip fonas pokalbiams su alumi pušų paunksnėje…
O dabar pasakykit man, kaip galima buvo JUOS įkišt į rytinę-dieninę programą? Kaip galima klausytis užmušančio doom’o diena? Menu, kad pirma karta išgirdus FRAILTY (Rygoje), turėjau dideli norą atsidurti supamajame krėsle prie židinio su vyno taure rankoje ir taip klausytis jų… Šis noras liko toks pat – nepasikeitė niekas. O diena šios grupės klausytis sunku, nors ir malonu,bet sunku.
Paskutinieji šioje dalyje – LUCTUS. Ką čia pasakius, kad ir nesumelavus, ir kad gerai nuskambėtų? paprasčiausiai „ne mano“ muzika…
Šeštadienis (vakaras):
Vakarą pradėjo lenkai TRAUMA. Jei atvirauti, tai šiais metai nė viena lenkų komanda nepaliko gero įspūdžio, nors ši šalis garsėja ne viena tikrai stipria grupe. Taigi šiuos truputį pafotografuoju ir patraukiu plepėti ar ilsėtis – net nesvarbu, nes VIP zonoje viskas puikiai girdis… juolab, kad basagalviai man nelabai patinka iš principo ir iš esmės… O dar šitieji sugebėjo „nesuprast“, kad Lietuvoje ir Lenkijoje laikas skirias valanda. Taigi už visus šeštadieninius vėlavimus (ir begalinį užsitęsimą iki ryto) didžiąja dalimi galime būti „dėkingi“ būtent šiems lenkams.
Dabar gi visi pasirengė ir laukė grupės, kurią organizatoriai atskleidė tik liepos 6-ąją (nors gandai gandeliai jau sklido) – vietiniai DISSIMULATION. Maža to, kad grupė vietinė (tai jau reiškia daugiau žmonių prie scenos!), tai dar ir sugebantys nedalyvauti ten, kur kaipo ir turėtų. Taigi Devilstone buvo retas atvejis pamatyti juos „gyvai“. Vaikinai sugrojo nuostabiai: skambėjo ir kompozicijos iš naujojo albumo „Atiduokit Mirusius“ (beje, ne vienas publikoje švytėjo šiam albumui skirta balta maikute), ir seni gabalai. Ir pats pasirodymas, ir publikos palaikymas – viskas aukščiausios prabos. Čia net aš nepasakysiu nieko kito, išskyrus pagyras :)
Toliau – mano numylėtiniai OBTEST. Štai jiems ir klius, nes tokio nuobodaus jų pasirodymo aš tiesiog nepamenu… Nors žmonės džiaugėsi setlistu ir ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad pasirodymas patiko, tačiau tai, kas buvo matomas ir girdima ant scenos, manyje kėlė tik maudulį ir gilų susierzinimą :( Tikrai gaila, nes muzika ir grupė man labai patinka, ir, norint taip sugadinti įspūdį, reikia gerokai pasistengti arba – tiksliau – nesistengti visai.
Vėl lenkai – AZARATH. Čia nors vaizdas ant scenos kiek plaukuotesnis, o visa kita – taip pat, kaip su ankstesniais šios šalies atstovais.
Neįsivaizduoju, kodėl man atrodė, kad SINISTER tai kažkas susiję su pankais. Kažkodėl va tokia nuomonė apie juos buvo likus po latviškojo festivalio Metalshow, nors groja jie labai „kietą“ death metalą (visokiam gaisriniam – pasitikslinau internete). Ir čia net basos galvos netrukdo gėrėtis muzika. Labai geras apšilimas prieš pagrindinę grupę.
Taip, taip – atėjo laikas baisiesiems brazilų satanistams – grupei SEPULTURA. Kaip ir dera tikriems žvaigždūnams, jie tempė laiką, o tą valandą ant scenos sumaištį kėlė scenos darbininkai. Tačiau galiausiai atėjo ta valanda – ir brazilai užgrojo. Daug nesiplėsiu, nes SEPULTURA yra SEPULTURA – ir nieko čia daugiau nepasakyti. Juos galima mėgti, galima nemėgti, kai kas gali zvimbti apie tai, kad Derrick‘as čia netinka ir viską gadina – žodžiu, visi viską puikiai žino… Nors, jei būti iki galo atvirai, tai jų ankstesnis pasirodymas Vilniaus klube Forum Palace paliko gerokai stipresnį įspūdį nei dabartinis…
Ką gi, balius baigtas – gesinam šviesas? Kai kurie taip ir padarė, kai kas buvo atvažiavę išskirtinai „į sepus“, tačiau… Scenoje CODE. Kadangi, visų pirma, draugė išūžė visas ausis apie tai, kad šios grupės praleisti negalima, o visų antra, žinojau, kad iš ryto vežu dalų kodų į Rygos oro uostą, tai tiesiog negalėjau jų praleisti ar neišklausyti iki galo :) Ir nežiūrint į vėlų (o tiksliau – ankstų) laiką bei nuovargį, CODE nusinešė kažkur tolyn… Norėtųsi paklausyti jų ne tokioje zombio būsenoje, kai galvoje sukas tik viena įkyri mintis: „jau trys, o man septintą vairuoti iki Rygos… ir pageidautina neužmušt nei savęs, nei tų, kuriuos vežu“.
Paskutiniais grojusiems DIABOLICAL išpuolė nesaldi dalia. Jei žmonės jau grupei CODE jėgų nebeturėjo, tai atėjus laikui groti švedams ir taip negausios gretos dar praretėjo… Tame tarpe ir aš, padarius kelias nuotraukas „kad kas nors būtų“, nubėgau gaudyti tų kelių likusių miego valandų…

Akcijos- atrakcijos
Kadangi organizatoriai žadėjo įvairias akcijas-atrakcijas, kurios turėtų neleisti visiems nuobuodžiauti, tai trupai peržvelkim šį punktelį:

• Rocktheque – po koncerto, iki pat ryto skambėjo 60-70 metų roko muzika, pagal kurią dar (arba jau) besilaikantys ant kojų galėjo pasišokti.
• VA tinklinis – šeštadienio rytą galima buvo sudalyvauti tinklinio turnyre (3х3) ir laimėti VA taurę.
• VA foto – visi (išskyrus mane, nors turėjo būti „išskyrus akredituotuosius“, bet teks nuryt šią piliulę) galėjo dalyvauti foto konkurse „Velniškiausia nuotrauka, ir laimėti 666 litų kaštuojantį prizą.
• VA arbata – buvo dvi specialiai festivaliui skirtos arbatos rūšys (aštrioji – nepakartojama!!!).

Outro
Pasiskaičiau ir pagalvojau: tiek mažai grupių patiko, o festivalis – puikus? Kažkas ne taip, lyg ir… :)
Bet… festivalį, nors ir stipriai įtakoja grupės bei grojama muzika, tačiau didžiąją jo patrauklumo dalį sudaro pati atmosfera. O Velnio akmenyje būtent atmosfera ir buvo patraukli.
Nors (tam tikra prasme) mane galima būtų apkaltinti neobjektyvumu: buvau VIP ir oficialia renginio fotografe. Tačiau… vip‘u būnu beveik visur, kur fotografuoju, tačiau ne kiekvieną festivalį galiu pavadinti „savu“, važiuoju į jį net nežiūrėdama, kas ten gros, ir darau viską, kad tik festivalio nepraleisčiau, net jei trenka kažką aukoti… Tokiu iki šiol buvo vienintelis Hard Rock Laager Estijoje, dabar gi ir Devilstone turi dideles galimybes tapti tokiu. Palūkėsim metelius – tada ir apsispręsim :)

Taigi – laukiame visų 2010 metais Velnio Akmenyje!
Jis bus!

Related Images: