Masters of Rock: trys lietuviai Volkswagen’e, neskaitant Bajorų degtinės…

Savo įspūdžiais iš Čekojoje vykusio festivalio dalijasi
SBS vokalistas Vitalis Kairiūkštis.
Kalba netaisyta, nuotraukos autoriaus.

Vasara. Kas medžioja, kas žvejoja, kas naujas pažintis mezga… Yra atskira kasta individų, kurie viso to arba nedaro, arba prie to paties prideda dar vieną užsiėmimą – keliauja į muzikos festivalius. Aš ir mano kompanija priklauso prie paskutiniųjų, tik skirtingai nuo manęs jie nei medžioja, nei žvejoja, o tik valgo mano sumedžiotą žvėrį arba sugautą žuvį. Skanaus jiems!!!

Artėjant vasarai, sėdint mūsų kompanijai prie stalo, vis dažniau užeidavo kalbos, kur trauksime šiais metais. Aplankyta per savo gyvenimėlį daug, pamatyta daug, nustebinti kuo nors būtų pakankamai sunku, ginčai kiekvienam įrodinėjant savo tiesas tapdavo vis karštesni, kol vieną dieną man toptelėjo idėja – renkamės festą (jei grupės daugmaž tinka, o skoniai mūsų panašūs) kuo arčiau, nes ko jau ko, o stebuklingosios Lenkijos su jos nuostabiu traffic‘u, pėsčiųjų perėjomis autostradose, traktorininkais-rolnikais, tykančiais šalutiniuose keliukuose, staigiai besibaigiančiais keliais tiesiai į upę (be jokių įspėjamųjų ženklų) neaplenksi (kas važiavo tas žino, apie ką aš rašau, o kas nevažiavo, tas tegu ir nevažiuoja, jei turi tokią galimybę…) ir ją pravažiavus su ištampytais nervais kažkaip toliau važiuoti ir nebesinori. Teko važiuojant Lenkijos keliais matyti miestelio pavadinimą – Ligota Polska (jokiu būdu nenoriu įžeisti to miestelio gyventojų :) ), bet mano nuomone šis pavadinimas tiksliai apibūdina tai, kas vyksta Lenkijos keliuose. Bet grįžtam prie festivalio ir nusprendžiam – MASTERS of ROCK, Vizovice, Czech Republic (tuo labiau, kad buvome pernai, viskas kaip ir žinoma ir mums ten patiko)!!!

Nesileisiu į smulkmenas aprašinėdamas patį festivalį, visa info yra patalpinta  ir kam įdomu, tas gali pasinagrinėti dalyvių sąrašus, programos eigą ir t.t. Kalba eis labiau apie kelionę ir įspūdžius bei nuotykius pačiame feste.

Kaip dažniausiai nutinka, dalyvių skaičius prieš pat festą pradeda staigiai mažėti ir likus iki išvažiavimo keturioms dienoms mūsų situaciją tiksliai apibūdina 1978 metų grupės GENESIS albumo pavadinimas – „…and then there were three…“. Griūna visos svajos apie važiavimą samdytu autobusėliu, smagiai pakeliui geriant alų ir ne tik, bet mes nepasiduodam, staigiai užlaužiamas vienas iš dalyvių, kurio transporto priemonė iki šiol nebuvo naudota, ir po neilgų atsikalbinėjimų jis visa galva panyra į automobilio ruošimą kelionei, likusiems dviems akylai stebint kas vyksta ir užknisinėjant automobilio savininką telefono skambučiais su retoriniu klausimu „Na kaip ten sekasi?“

Nuspręsta pajudėti antradienio naktį, kad kuo mažiau pakliūti į kamščius Lenkijoje, trumpas pasitarimas kiek „degalų“ perkamės Lietuvoje (amžini debatai kiek imti, kad nebūtų perdaug arba per mažai, finale perkantysis asmuo vis tiek nupirko per daug…), neužmirštant, kad lenkai gamina skaniąją „Zubrovkę“ ir 02.30 bandome pajudėti iš Vilniaus. Pirmas prezentas – navigacija įsijungia, mirkteli ir išsijungia galutinai (bandymai kabinti prie kompo neduoda jokių rezultatų), taip kad tenka grįžti, pasižiūrėti į veidrodį, pasiimti žemėlapį ir pradėti kelionę. (Grįžęs po kelionės dar kartą įjungiu navigaciją – veikia kuo puikiausiai :( )

Lenkai gavę pinigų šiuo metu intensyviai tvarkosi savo kelius ir panašu, kad už kelių metų čia turėtų būti visai smagu važiuoti. Aišku, nenukrypstant nuo pagrindinių kelių. Bandymas apvažiuoti Katovicus baigiasi letaliai, žemėlapis rodo vieną, kelio ženklai kita ir prasideda fokusai, kurie kainuoja papildomus kilometrus, sugaištą laiką ir nepatenkintą burbėjimą automobilyje. Išvažiavimo beieškant pradeda skambinti mūsų draugas klaipėdietis, kuris jau pasiekė festivalio camping‘ą ir sakosi užėmęs mums vietą, bet jo pranešimas man nesukelia jokio entuziazmo, nes aš tuo pačiu metu bandau surasti žemėlapyje nuvažiavimo kelią, kalbėtis su juo ir atsišaudyti nuo vairuotojo ir kito kolegos, kurie įsivaizduoja, kad jie visa tai padarytų žymiai geriau. Bet galu gale ir tai išsisprendžia – išsimušame į trasą ir kažkodėl Lenkijos maldininkų centre Čenstochovoje nusprendžiame ieškoti garsiosios Zubrovkės… (visus tolimesnius pasiblūdijimus po miestą, negautą Zubrovkę ir kitas teigiamas emocijas atpirko didingas Čenstochovos bazilikos vaizdas – pasirodo, kad kaimynai irgi turi polinkį į gigantomaniją…).

Kertam Čekijos sieną ir čia mūsų laukia dar vienas netikėtumas – pagal visus apskaičiavimus važiuodami autostrada mes turėjome pasiekti festą maksimum už poros valandų, bet lemtingas kažkurio posūkio pražiopsojimas artimiau mus supažindina su Čekijos kaimais kaimeliais ir du kartus pravažiavę tą pačią „bandelę“ pagaliau temstant pasiekiame Vizovice. Bilietai į camping‘ą,

draugų sutikimas, palapinės statyba, ir pagaliau mes prie stalo

(mano prognozės pasitvirtino – išgerta buvo ne tik planuota norma, bet ir dar šis tas daugiau…) Viskas – „Vsem spat!!!”

Rytas mus pasitiko saule ir nuostabiais kalnų vaizdais.

Asmeninė higiena, pusryčiai ir keliaujame pasiimti užsakytų bilietų. Kaina kasoje 1500 kronų (204 LT) už keturių dienų festivalį su 42 grupėmis pagrindinėje Ronnie James Dio Stage ir 28 grupėmis Alfedus Music Stage – kai kuriems festivalių organizatoriams Lietuvoje su jų grupių pasiūla ir kainomis reikėtų raudonuoti… Mums bilietai kainuoja po 1300 kronų, kas sukelia mano kolegų burbėjimą, nes šalia čekai pardavinėja bilietus iš rankų po 1100 kronų, bet šį burbėjimą momentaliai nugesinu fraze „o kas būtų, jei būčiau neužsakęs bilietų ir jų iš viso nebūtų?“, bilietai kišenėje ir traukiame į festivalio teritoriją apsižiūrėti.

Pažįstamos vietos, pažįstami merchandise‘o pardavėjai (čekas juvelyras spausdamas ranką iškart klausia, kiek žiedų šiemet man ruošti :) ), CD kioskelis, kurio šefui iš karto įteikiu paruoštą trūkstamų į kolekciją CD sąrašą, maistelio prekyviečių įvertinimas (kainos, asortimentas, ar kas pasikeitė lyginant su praeitais metais?), alus pakeliui (deja alus Gambrinus, nes jie yra vieni iš pagrindinių šio festivalio sponsorių, o man jis nelabai prie širdies, bet ką padarysi, kaip sako vienas mano prietelius…) ir jau atsiremiame i galinę festo sieną už kurios yra rojus – viena seniausių Europoje slivovicos gamyklų „R.Jelinek“.

Vartojimo formulė labai paprasta. Kaip sako praeitų metų patirtis, tie 50 laipsnių butelio viduje plius 30 laipsnių lauke plius kaitri kalnų saulė yra tikras Molotovo kokteilis, kuris išverstų iš koto ir nenugirdomąjį (anot sklandančių gandų) Lemmy Kilmister‘į… (Mus tris praeitais metais išvertė :) …

OK, gėrimas gėrimu, bet grįžkime prie mūsų avinų, kaip kad sakė klasikas Chodža Nasredinas – atėjo laikas muzikai :). Pirmos dienos staigmena man (kalbėsiu tik apie R.J.DIO sceną, nes kitur užmesti akį laiko kaip ir nebuvo) kolektyvas SALTATIO MORTIS, stilistika kažkuo primenantis mūsiškius THUNDERTALE. Bet ne apie stilistiką kalba, kalba apie drąsą. Aš niekad nebuvau abejingas kietam sceniniam show, bet šiuo kart mane nustebino vokalistas, drąsiai išplaukęs į rankų jūrą…

Trumpa pertraukėlė, patikrinimas ar alus nesugedo nuo karščio ir sekantys pasirodymai. Va čia mūsų laukė ko gero pati didžiausia vakaro (ką ten vakaro, viso festivalio staigmena, važiuodami namo ir aptarinėdami festą bei rinkdami  labiausiai patikusią chebrą balsus vienbalsiai atidavėm jiems) vinis – KAMELOT!!! Ankstesniam vokalistui Roy Khan nušokus nuo fazės religiniais pagrindais (sugebėjo pasakyti per paskutinį intervą, kad viskas, ką jis darė iki šiol buvo blogai…) chebrytė nesustojo (nors abejonių buvo, labai jau specifinis tas Khan‘o vokalas) ir susiradę naują frontmeną Tommy Kaverik (man jis žinomas iš grupės Seventh Wonder ir jis labai nustebo, kai per sign session‘ą aš jam pakišau parašui jo albumą „The great escape“) jau kai davė, tai davė…

Trūksta žodžių aprašyti tą energijos – kokybiško !!! garso ir šviesos cunamį, kuris žiebė tuo metu nuo scenos !!! Stovėjom atvėrę maisto priėmimo cechus ir skendom harmonijos jūroje… (Draugelis prisipažino ašarą nubraukęs, aš šioje vietoje pratylėjau…) Vinis, vinis ir dar kartą vinis !!!

Jei jau pradėjau apie sign session, tai šiame festivalyje jis suorganizuotas labai kokybiškai – yra galimybė trumpai pabendrauti su atlikėjais, gauti parašus ir nusifotografuoti (labai keista, kad iš visų dalyvavusių grupių fotografuotis kažkodėl nebuvo leista tik su STRATOVARIUS ir EDGUY). Sign session administratorė prisiminė mane iš praeitų metų (matyt dėl mano venecijietiškos kepurės :)) ir mes netikėtai gavome savotišką „blatą“ – niekas mūsų neskubino eilėje, leido pasirinkti patogesnę vietą fotografuojantis ir tik jos dėka aš atgavau vieną iš savo relikvijų – foto su Kai Hansen, bet apie tai vėliau…

Sekantys scenoje  – THIN LIZZY. Kažkaip nesugebam atsipalaiduoti ir įsikirsti į iš tikro kokybiškai atliekamą hardą, juolab ir gabalai žinomi iki skausmo, ir grupė matyta ne kartą, bet akyse ir ausyse KAMELOT, KAMELOT, KAMELOT… Supratęs, kad nieko iš to nebus, pasiūlau draugams ekskursiją link mūsų palapinės, kur prie stalo vyksta tolimesnis matytų vaizdų aptarimas. Trumpa ekskursija į festivalio area – pasižiūrėti madų demonstravimo:) – pagrindinis modelis Sharon den Adel, padeda likęs WITHIN TEMPTATION kolektyvas – kelionė atgal į camping‘ą, renkant pakeliui vokalistą vyrą į Sharon vietą (siūlyta buvo nuo Rob Rock iki Mark Boals, karštai įrodinėjant kokia superinė grupė tada būtų :) ) ir ateina laikas eiti užtarnauto poilsio. Labanakt (beje draugelis visą kelią mums aiškino, kokia nuostabi grupė yra BLOODBOUND, kurie uždarinėjo ketvirtadienio programą ir į kuriuos jis aktyviai agitavo mus eiti, bet nesulaukęs palaikymo nuėjo vienas ir po to kažkaip nei žadėto įsigyti kompakto nebepirko, nei daugiau apie juos bekalbėjo)…

Penktadienis, antra festo diena. Lyja nuo pat ryto, prošvaisčių nesimato… Kava, dar kart kava, traukiami neperšlampami lietpalčiai ir į festą. Beje pirmą kartą teko matyti danguje keturias vaivorykštes (patikėkit, kad dar buvome nieko nevartoję, tai buvo iki pietų), įspūdinga!!!

Pirmieji, kurie mane asmeniškai domino tą dieną, buvo FREEDOM CALL. Įdomus kolektyvas, pradėjęs groti kokybišką power metalą ir po to nuklydęs į kažkokius man nebesuvokiamus eksperimentus. Specialiai neklausiau paskutinio CD (kurį Freedom‘ai žadėjo groti vos ne visą) tikėdamasis, kad live variantas su visa savo energetika pataisys sugadintą įspūdį. Nepataisė. Visiškai nepataisė. Gaila, gera chebra buvo. Visą laiką iki to praleidom festo area, ieškodami merch‘o, bendraudami su sutiktais pažįstamais (CD iš ieškomų negavau nei vieno, pardavėjas krapštė galvą ir klausinėjo iš kur tokių stebuklų pritraukiau, bet užtat nuroviau dar vieną žiedą :) ). Beje įdomus variantas – ar bet kuris metalistas nenorėtų nusivesti savo nuotakos kaip rusai sako „pod venec“ į didžiąją festivalio sceną? Manau, kad norėtų… Patvirtinimas foto medžiagoje.

Tokia nebloga češkė, a ne?:)

20:55-22:10. Laukiam šitos chebros visą dieną. Vokiečių sunkioji artilerija, kokie vardai!!! Michael Kiske, Kai Hansen, Mandy Meyer ir visa Pink Cream 69 ritminė grupė – Dennis Ward ir Kosta Zafiriou. Varė ir Gamma Ray šmotus, ir Helloween, ir klasiką, ir „O sole mio“, ir Elvis Presley… Kai kaip visad linksmas, su visom savo klouno pozom ir šypsena per visą veidą, visos grupės grojimo technika nepriekaištinga, Kiske laiko daugiatūkstantinę auditoriją savo rankose ir manipuliuoja ja kaip tik nori, bosas su būgnais dirba kaip laikrodis, priedainius dainuoja visas festas lyg būtų specialiai repetavęs, vienu žodžiu energijos banga nuo scenos ir feedback‘as atgal, ko dar norėti? Rekomenduoju visiems šitą kolektyvą !!! UNISONIC !!!

Ir po viso šito EDGUY… Mėgstama grupė, surinkti vos ne visi kompaktai, laukėm jų… Deja, viskas išvirto į vokalisto Tobias Sammet pasakojimus apie nieką ir jei būčiau chronometravęs, tai ko gero santykis kalbų ir grojimo tikrai būtų ne grojimo naudai. Keista… Sekantys PAIN, bet tai jau ne man. Grįžtu į camping‘ą ir su kaimynais vokiečiais iš Riugen‘o, pažįstamais dar iš praeitų metų (ir palapinės taip pat šalia stovėjo) ir išklausau paskaitą apie tarptautinę krizę. Slivovica liejasi laisvai (beje mano technologija kaip įsinešti 0,7 l talpos indą su ugniniu vandeniu į festo teritoriją pilnai pasitvirtino ir kaimynų akyse mano reitingas dar labiau pakilo (vokiečiai jie gi tokie, jei jiems pasakyta negalima, tai jie to gyvenime niekada ir nedarys, nors kitų darbo vaisiais naudosis su malonumu :) ).

O dabar apie nuotykį su Kai Hansen foto. Kažkada Bang Your Head festivalyje, kai aš turėjau back stage akreditaciją (tuomet buvau šio festivalio koordinatorius Rytų Europai) man pavyko išsigaudyti Kai Hansen ir nusifotografuoti su juo. Labai optimistiškas tipas, nors tuo metu klaikiai buvo peršalęs (jau nekalbu apie trečios oktavos falcetą, kuriuo jis pasižymi koncerto metu, bet šį kart vos galėjo kalbėti, o prieš akis jo dar laukė turas), bet visą laiką skaldė bajerius ir krėtė visokias eibes savo kolegoms. Šiais metais stovėdamas eilėje parašui aš padaviau jam tą foto (kaip visad šypsena veide, sprigtas Dennis Ward į pakaušį, pažiūrėk, koks aš gražus šioje foto :) ) ir tuo metu eilėje prasideda kažkokia sumaištis, mane apsauginis atkerta nuo pagrindinės eilės ir kai fanai prasiskirsto, aš nebematau savo nuotraukos, o vietoj jos kažkoks čekas su maišu pasirašytos atributikos sparčiu žingsniu palieka festo area… Natūrali reakcija – gaudyk vagį !!! Pasigavau aš jį jau prie išėjimo, bandžiau pradžioje gražiai paprašyti gražinti mano foto arba bent pasižiūrėti į jo maišą, ar ji ten atsitiktinai nepakliuvo, bet tas užsispyręs ožys déjà nekalbantis jokia kita kalba išskyrus gimtąją spaudė maišą prie krūtinės lyg tai būtų paskutinis maisto davinys Osvencime… Naudoti prievartą buvo jau vėlu, nes šalia įėjimas į festivalio area, pilna apsauginių, kurie pradėjo įtartinai į mus žvalgytis, čekas išnešė muilą, o aš vartodamas totoriškų žodžių leksikoną grįžau į sign session vietą, kurioje UNISONIC atsisveikinėjo su savo fanais (administratorė pamačiusi mane parodė apsauginiui praleisti, aš priėjau prie tvorelės ir paskutinis, ką aš pamačiau, tai buvo Kai Hansen su mūsų bendra nuotrauka rankoje. Mano klyksmas (minimum trečioje oktavoje :) ) „Kai, please give me my foto back !!!“ sustabdė ne tik jį, bet ir Kiske, kuris išlindo atgal pasižiūrėti, kas čia atsitiko… „Koroče“ (vėl gi cituojant vyresniuosius brolius), foto aš atgavau, čeko neprimušiau ir į policiją nepakliuvau :) .

Šeštadienis, denj tretyj… Ar teko kam nors girdėti apie čekų grupę SEBASTIEN, įrašiusią paskutinį savo albumą su krūva kviestinių žvaigždžių (Amanda Somerville, Doogie White, Fabio Lione, Mike DiMeo? Geras albumas, rekomenduoju, bet čia mūsų laukė surprise…
Maža to, kad jie dalinosi scena su tokiu žmogum kaip Apollo Papathanasio (Firewind), tai sekanti daina uždavė mums tokią mįslę, kurią pavyko įspėti tik per sign session. Foto – spėk, kas čia toks su šortukais ir paprasta gegužinuke? (Iš kairės Sebastien vokalistas).

Atėjus parašų laikui ta pati mįslinga asmenybė ramiai sėdėjo prie stalo ir tada mane ištiko apreiškimas!!! Išmušė mane iš pusiausvyros tai, kad ant scenos vietoje įprasto imidžo (romantiško stiliaus rūbai ir Gibson gitara) žmogus stovėjo su mikrofonu rankoje ir dainavo… (Atsakymas į mįslę – Mr. Roland Grapow :) ). Paklausus kodėl dainavo, jis atsakė labai paprastai – „manęs paprašė“ :). O sekančiais metais turėtų išeiti eilinis MASTERPLAN albumas. Vat taip.

Ožiai puola!!! Milking the goatmachine !!! Foto pridedu, apie muziką spręskit patys, įtariu, kad kažkam gal ir patiks :)

O po to atėjo ilgai lauktas laikas – FIREWIND rules!!! Ir iš tikro, šlavė viską nuo savo kelio ugninis vėjas, Apollo Papathanasio energijos būtų užtekę dar kelioms grupėms, Gus G. (beje, stipriai pasikėlęs :) po koncertinės veiklos su Ozzy, vos pavyko prisišnekinti pakelti šikną nuo kėdės nusifotografuoti) kartu su multiinstrumentalistu Bob Katsionis atvyniojo tokius unisoninius pasažus, kad buvo gražu klausytis. Beje vienintelis Apollo nepatingėjo prarašyti mano stringantį baltą flomasterį, nenumetė jo į šoną ir tvarkingai pasirašė ne tik ant Firewind albumų, bet ir ant visų kitų grupių, kuriose jis sudainavęs CD. Respect!

STRATOVARIUS… Tvarkinga, įspūdinga, bet kažkaip be ugnelės. Gal dėlto, kad jau ne kartą girdėta, gal nuovargis pradėjo atsiliepti, nežinau… Bet kuriuo atveju ženkliai geriau už Edguy, suomiška kokybė ir be abejonės Timo Kotipelto. Užskaityta!

NIGHTWISH. O gal Nightfish :)? Nepriot manęs šita chebra (išskyrus aišku nepakartojamą jų basistą. Kaip išsireiškė kolega, Tarja bent jau papus didesnius turėjo…Kaip ir reziumė šitam kolektyvui ir šeštadieniui. Laikas ilsėtis ir pradėti galvoti apie kelionę namo ir tykojančius Lenkijos keliuose „rolnikus“.

Sekmadienis. Paskutinė diena. Nuostabus oras. Paskutiniai šansai įsigyti, kas ko neįsigijo, pasivaikščiojimai po Vizovice miestelį, fuc…g Christmas tree camping‘e,

ir be abejonės vakaro vinis. Gudrūs tie organaizeriai, oi gudrūs. 11 grupių visai dienai ir mus dominantis vienintelis kolektyvas (kiti gal galvotų kitaip, bet jei ne Jie, tai mūsų pėdos festivalyje jau būtų atšalusios). Nors visiškai netikėtai užsiroviau ant grupės HELL, gyvuojančios jau apie trisdešimt metų ir išleidusios tik vieną albumą, bet kokį albumą !!!

Nurovė stogą konkrečiai, jei kas turi CD ir nori atsikratyti siūlykit, pirksiu iš karto :)

Tai kas gi ta vinis? Ko gero vieninteliai (be SCORPIONS ir RAMMSTEIN) pasiekę stadioninių žvaigždžių statuso žemyniniai europiečiai. Suintrigavau? GOTTHARD !!! Ko gero nedaugelis tikėjosi, kad po tragiškos Steve Lee mirties jiems pavyks surasti adekvatų pakaitalą, bet kaip išsireiškė antrasis grupės mastermind’as Leo Leoni, jiems labai pasisekė – ir štai prieš mus šveicarai visame savo grožyje su naujuoju frontmenu Nic Maeder. Matosi, kad jis jaučiasi po padidinimo stiklu (pats per sign session man apie tai pasakojo, aš pilnai suprantu kieno šešėlis stovi už jo ant scenos), girdisi, kad ne viskas gaunasi taip, kaip jis norėtų, bet duomenys puikūs ir ateityje tikrai viskas turėtų būti tvarkoje. Draugelis visą laiką šokinėjo šalia manęs ir vis klausinėjo ar gros „Mountain mama“? Man garantavus, kad tikrai gros, neveltui ant Leo Leoni mikrofono stovo puikavosi talk box‘as jis vis nenustygo, kol nepasigirdo pirmieji šios dainos akordai. Iš tikro, geriausias GOTTHARD gabalas (man pačiam su grupe teko daryti šį cover‘į) užvežė taip, kad atrodė, kad visi keturiasdešimt tūkstančių metalhead‘ų nuneš viską…

Super pojūtis !!!

Vienas liūdnesnių momentų… Kai Leo Leoni padaviau GOTTHARD albumą “Dial hard” parašui, kur jis nusifotografavęs kartu su Steve Lee, Leo sunkai atsiduso. Skauda, įsivaizduoju kaip skauda…

Kas vėliau? Dar buvo sign session su Paul  Di’ Anno, Arch enemy ir jų blondzinka Angela, kelionė per Lenkiją, nurautas duslintuvas puikiuose lenkų keliuose, sugedęs domkratas, ko pasekoje teko išrinkti akmeninę lenko “rolniko” tvorą, alus+fliakai+”kielbasa z musztardom” ir krūva teigiamų  įspūdžių pakeliui į namus. Įspūdžių, kurie neišblėso dar ir šiandien.

Masters of Rock rules !!!