KIPELOV koncertas

2009 m. balandžio 16 d. Minsko (Baltarusija) sporto rūmuose grupė KIPELOV pristatė savo naująjį singlą “Na grani” (На грани)

Отчёт на русском языке – http://crazyte.livejournal.com/2635.html
Расшивровка пресс конференции – http://crazyte.livejournal.com/3187.html

Ką gi, pradėsiu įprastai – „Ir koks velnias nešė mane į tą galerą?“. Skaitantys mano rašliavas žino: rašyti trumpai nemoku, todėl šis „kūrinys“ padalintas į skyrelius, tačiau praleidinėti dalis nerekomenduojama… Kaip visada, daug to, kas vyko aplink ir šiaip asmeniškumų bei subjektyvumų.

PRADŽIA arba kas dar blogo gali nutikti?

Pradėkim iš tolo – iki 2008 metų lapkričio 16 dienos apie grupę KIPELOV nežinojau nieko (sakykim, kažkur kažką viena ausim girdėjau, bet tai nesiskaito). Po tos datos mano WinAmp grotuve ilgam apsigyveno ir KIPELOV, ir ARIA, išstumdami iš ten bet kokią kitą muziką.

Beje, nepaisant to, kad koncertas nebuvo toks, kokio tikėjausi, ši porelė vis dar draugiškai laiko pozicijas ir neįsileidžia kitų atlikėjų.

Akies krašteliu pastebėjus, kad nusimato grupės KIPELOV koncertas Minske, apsidžiaugiau. Iki Baltarusijos sostinės nėra toli, kelias žinomas ir geras. Juolab, kad labai abejoju, jog ši grupė vėl kada greitai užsuks pas mus…

Nusprendžiu, kad noriu ir važiuosiu. Va čia viskas ir prasidėjo… Tarsi kažkokios jėgos nutarė sudaryt totalizatorių ir pradėjo statymus: važiuosiu aš į koncertą ar visgi spjausiu į tą beviltišką idėją.

Pirma, pradinė internete pasirodžius data (balandžio 2 d.) buvo tiesiog ideali – visa savaitė iki ir savaitė po laisvos, tačiau pamačius oficialiąją datą patyriau lengvą šoką: koncertas kaip tik „įsipaišė“ į tarpą tarp APOCALYPTICA ir BLAZE BAYLEY Vilniuje. Belieka spėlioti – pasisekė čia ar „pasisekė“.

Antra, nors jau ne vienerius metus Baltarusijos viza man buvo išduodama be jokių problemų, šįkart kažkuriam vadininkui nepatiko mano pasas… Teko skubos tvarka jį keisti, laimei, toks variantas galimas, nors ir nepigus… Bet čia mane jau pagavo azartas: jei jau kišami pagaliai į ratus, tai reikia kliūtis įveikt.

Aha! – pasakė tos pačios jėgos. „Linksmiausias“ siurprizas laukė tada, kai pagaliau gavau savo pasą su viza. Tai buvo 15-os dienos vakare (priminsiu – koncertas 16-ą dieną): viza išduota vienai (!) dienai, nors mano prašyme buvo įrašytos dvi dienos (16 ir 17)! T.y. iki to paties vakaro 23:59:59 turiu kirsti sieną, jei nenoriu turėti problemų. Laukė įdomus „skrydis“ automobiliu po koncerto…

PRIEŠ arba pirmieji nerimą keliantys ženklai

Iki Minsko nukeliavom be jokiu nuotykių, tik įdomus buvo muitininko žvilgsnis pamačius mano nemažo automobilio tuščią bagažinę ir išgirdus mūsų kelionės tikslą. Priparkavom mašinytę prie Sporto rūmų ir pasivaikščiojom po pergalės dienai besiruošiančią Baltarusijos sostinę – juolab, kad buvo saulėta ir gana šilta. Artėjant koncerto pradžiai apylinkės pradeda juoduoti – link Sporto rūmų traukia ilgaplaukių grupelės.

Kadangi turėjau akreditaciją, įėjau per tarnybinį įėjimą ir visų įleidimo į koncertą džiaugsmų nepatyriau. Nors, sprendžiant pagal atsiliepimus, ten buvo „linksma“: OMON‘as, metalo detektoriai ir pan.

Į spaudos konferenciją, kuri turėjo prasidėti 18:00, grupė atvyko apie 18:35, tačiau, nežinodama visų aplinkybių, nezvimbsiu dėl punktualumo ir žvaigždūniškumo. Suėjo juokaudami, lyg ir gerai nusiteikę. Į vieno iš laukiančiųjų repliką apie tai, kad belaukdami sušalo, Kipelovas linksmai pasiūlė spaudos konferenciją praleisti ant treniruoklių-dviračių (šalia to kambario, kur viskas vyko, stovėjo apie dešimtį tų įrenginių) – tuo pačiu ir sušilti…

Ir nors klausimai nebuvo kvaili, ir atsakymai skambėjo gan žvaliai (tai, ko buvo klausinėjama ir kas nuskambėjo atsakant, pamėginsiu surašyti, tačiau jau dabar matau nemažą problemą, su kuria susidursiu – nesu tikra, kad pagal balsus atskirsiu kuris grupės narys ką pasakė), kai kurių muzikantų veiduose atsispindėjo šioks toks nuovargis – ir čia aš, ko gero, dar sumenkinu. Nežinau, kas ten nutiko, bet kad ne viskas gerai, buvo akivaizdu… Nors klausimų-atsakymų estafetė praėjo gan malonioje atmosferoje, nuotraukose šypsenų beveik nematyti, o aš tikrai (tikrai!) negaudžiau surūgusių minų specialiai…

Po spaudos konferencijos laukė nelabai malonus informacinis pranešimas – fotografuoti galima bus tik 3 dainas. Visgi tikėjausi, kad šio „formato“ nebus, tačiau…. Žinom, kieno motina yra viltis.

Ką gi, tiek jau to, einam į sale, „kovojam“ su apsauga ir organizatoriais, išsimušdami sau teisę fotografuoti tris leidžiamas dainas iš maksimaliai patogios vietos (iš kampo, tačiau iš už tvorelės, skiriančios publiką nuo scenos, nors iš pradžių mūsų tenai leisti nenorėjo), raminam nepatenkintą publiką, kad po trijų dainų mūsų čia nebebus, taigi truputuką pakentėti galima, laukiam apie pusvalandį (nuo numatytosios pradžios) ir pradedam…

KONCERTAS arba kodėl koncertas neprasideda nuo bis‘o?

Gęsta šviesos ir viskas prasideda. Kadangi pirmosios dainos fotografuojamos, daug energijos skiriama būtent šiai veiklai, todėl ir priekabių mažiau.

„Zhizn’ vopreki“, „Dyhanie tmy“ – tai „pagal sąrašą“, o štai ir pirmasis netikėtumas – trečioji skamba kompozicija „Vavilon“. Salė akimirksniu pasiauna priedainį ir įsisiūbuoja. Tačiau tai -deja- paskutinė fotografuojamoji daina…

Skambant „Navazhdenie“ tenka skubos tvarka ieškotis patogios vietos tolesniam koncerto stebėjimui – pageidautina su normaliu garsu, nors tai gan sudėtinga. O dar ir labai rūstus apsauginis duria pirštu į mano fotoaparatą ir labai išraiškingai parodo, kad, sudėjus jį į kuprinę, aš sutaupysiu nemažai jo ir savo nervų. Galiausiai prisiglaudžiu ant laiptelių, vedančių į centrinę tribūną, ir pradedu stebėti tai, kas vyksta…

Toliau pamėginsiu ne tik prisiminti, kas vyko, bet ir iššifruoti savo užrašus. Raštas prastesnis nei daktaro, tačiau patys galite pamėginti ką nors užsirašyti koncerto metu tamsoje. Iškoduoti užrašai išskiriami „pasviru tekstu kabutėse„. Žyma (<-) reiškia Molčanovą – jis toj pusėj stovėjo. Ir taip – prie jo aš kabinėjuos, nes mėgstu gitaras (ir gitaristus) ir norisi girdėti gerą grojimą. Apie vokalą pastabų beveik nieko nebus – jis be priekaištų… Beveik be priekaištų, bet tiek jau to – nesismulkinkim…

Beje, įdomu būtų sužinoti iš buvusių, ar tikrai, tačiau iš mano fotografavimo pozicijos pasirodė („Vavilon“ metu), kad vieno iš savo sprintų iš scenos gilumos link priekio metu Molčanovas per greitai sustabdė ir vos vos neišsitiesė ant grindų – tačiau „vos“, žinoma, nesiskaito.

Skamba naujoji „Na grani“, po jos – „Put’ v nikuda“ ir „pirmosios gėlytės Kipelovo rankose :)“

„Dūmai, video, šviesa – beveik idealu!“ – skamba „Prorok“. „Neblogas variantas – gitaros skamba galingai! Stiprios gitaros!!! Valio! Hmm, netgi pasakyčiau, kad pagal „patinka gitaros“ artėja link Mavrino versijos… Te tau! Prikarksėjau – tai buvo KAS? Ne, toliau normaliai, lyg ir – bet paskubėjau visgi, paskubėjau…“

Toliau atliekama“ Ne sejchas“, šalia kurios įrašyta „neblogas (<-) gitaros solo„.

Išnešamos kėdutės – prasideda trumputė akustinė dalis. „Ja zdes’ “ ir „Noch’ v ijule“ – nuostabių kompozicijų nauja, maloniai lengva versija… Akustika reikli vokalui – o šis nepaprastai gražus. Tačiau negi nerasiu dėl ko pazvimbti? Žinoma, įdomu būtų gauti įrašą ir paklausyti, bet pagal mano pastabas Molčanovas kažką „sugudravo“ – bent jau ties pirma kompozicija pas mane įrašyta „gitaristas (<-) padarė oj„, o ties antrąją – „gitaristas (<-) padarė оops“ :) Opps, kiek pamenu, buvo panašu į tai, kad tiesiog nepataikė per stygas.

Po akustikos skamba Kipelovo frazės „Ačiū! Suprantam, kad iki EAGLES mums dar toli, bet ačiū!“ ir „Didelis dėkui tam, kas sugalvojo „unpluged“! Sėdi sau ant scenos, aplink malonūs žmonės“ ir, kol išnešamos kėdutės ir keičiamos gitaros, dar vyksta į salę perkeltas iš interneto interaktyvas – atsakoma į iš Minsko gautą klausimą. Aš neužsirašiau (neiššifruoju), bet klausimas buvo panašus į „kada gi baigsite groti“ (čia gerokai sušvelnintas variantas), o atsakymas nuskambėjo panašiai į „kol bus klausančių – niekada“.

Viskas – grįžtam atgal į įprastesnę koncerto versiją. Skamba „Matrichnyj bog“ – pastaba „va čia arba jo (<-) gabalas, arba jis įsigrojo„. Vienok gitarytė pradeda man patikti, o tai pliusas. Nežinau kiek tame tiesos, bet susidaro įspūdis, kad Molčanovas gerokai patobulėjo, nes Vilniuje džiaugiausi tik tuo, kad „gitaros netrukdo vokalui – ir valio!“, o čia net keletas pragrojimų “ užkliuvo už ausų“ teigiama prasme.

Toliau nauja ir dar neįrašyta „Eshjo povojuem“ – hmm, čia susiduriu su problema. Užrašuose stovi „(<-) solo??“ Kažkaip keistai praskambėjo viskas – žinoma, galima manyti, jog tai naujas ir pirmą kartą girdimas kūrinys. Beje, tik jame vokalas ne tai, kad „padarė dingau“, t.y. susiliejo su aplinka ir ką nors išgirsti buvo sunku, bet ir visa masė keistokai skambėjo, t.y. buvo gan sudėtinga suprasti kas, kur, kaip ir kodėl. Tačiau, jei teisingai supratau, ši daina yra kiek „sunkėlesnė“ ir tai džiugina…

Apie tolesnę „Miоrtvaja zona“ užsirašyta nemažai: “ bliam… bliam… bliam… bliam… reikės paklausyti namie – kažkaip nepamenu nieko panašaus… (<-) šioks toks gitaros solo… Visgi, čia man sunki diena ar iš tiesų kažkas vyksta ne taip?“ Tas „bliam“ tikrai skambėjo kaip „bliam“ ir sugadino visą įspūdį jau pačioje pradžioje… Nors toliau lyg ir viskas buvo normalu ir taip, kaip turi būti…

O štai trys paskutinės kompozicijos neturi jokių neigiamų „įrašų“ – reiškiasi jų klausiausi, ir klausiausi su malonumu. Skamba

• „Reki vremen“ – „pagaliau išsijudino!“
• „Vse chto bylo“ – „lyriška, sena, pasak Kipelovo „reanimuota“ daina“
• „Vstan’ strah preodolej“

Grupė dingsta nuo scenos minutėlei (labai neilgam) – ir grįžta… Tačiau grįžta tarsi visai kita grupė – va (VA!) ko man trūko!!! Štai pliūpsnis tos energijos, kuri užlieja, pagriebia ir nuneša su savimi ten, kur nesinori nieko kito, tik klausytis ir dalyvauti vyksme! Savaime prašosi klausimas – kodėl gi, po perkūnais, koncertas neprasideda nuo bis‘o, a?

Ši dalis pradedama galingai – salę tiesiog užlieja, užpildydami viską ir priversdami atsistoti bei sukrusti beveik visus, „Ja svoboden“ garsai. Žinoma, šios dainos metu leidžiama padainuoti ir publikai – ir čia laiku neįsijungęs mikrofonas leidžia salei iki galo sudainuoti priedainį, kas Kipelovo veide iššaukia be galo plačią šypseną. Švelniai ir gražiai pereinama į „Torero“ ir viską užbaigia – pribaigdama visus, kad dar turėjo jėgų – daina „Prizrachnyj vzvod“.

Viskas – šventė baigės…

Laikas 21:50. Toliau – skrydis muitinės link… Sieną kertam truputį po pusės dvylikos, stebindamos baltarusius muitininkus savo džiūgavimu, kad spėjom…

OUTRO arba išvados ir klausimai

Ką gi, sudėliojam viską į lentynėles:

• Garsas: garsas buvo geras, puikiai girdėjos visi instrumentai. Poroje vietų buvo per daug iškeltas vokalas, bet, iš esmės, tai visi priekaištai. Tačiau… garso buvo per daug. Gerokai per daug, kad normaliai klausytis, tačiau per mažai, kad padėtų kištukai. Vilniuje žmonės taip pat skundėsi per dideliu garsu, bet čia mane gelbėjo nedidelė salė ir ausų kištukai. Po Minsko ūžesys ausyse netilo dar gerą pusdienį…
• Apšvietimas: net ir mano išlepintam skoniui – geras, tikrai geras. Nieko tokio labai jau stulbinančio ar neįprasto, tačiau viskas apšviečiama arba užtemdoma laiku ir su skoniu. Taigi punkte, kuriame dažniausiai zvimbiu, šįkart nepriekabiausiu.
• Publika: išskyrus viduriniąją tribūną – tiesiog puiki! Visi nuostabiai leido laiką, tik centras netgi per bis‘ą nesugebėjo atplėšti savo užpakalių nuo prišildytų vietelių. Tačiau visa kita publika – tiesiog super!
• Organizacija, apsauga ir pan.: Su koncertų Minske specifika turėjau galimybės susipažinti prieš kelis metus per DIO koncertą. Šįkart (priešingai nei pirmąkart) ir organizatorius galima buvo pagauti, ir apsauga (netgi) šypsojosi ir juokavo. Todėl kaipo didelių pretenzijų šiuo klausimu iš mano pusės nėra – nors vėlgi buvo labai keista matyti tokį kiekį aptarnaujančio personalo ir apsaugos – juolab, kad jie visą laiką buvo „ant akių“… Kažkaip neįprasta ir keista…

Reziume: nepaisant visų mano priekabių, koncertas buvo geras. Ne super (kokiu man buvo vilnietiškasis pasirodymas), bet ir neprastas (kokiu galėjo būti – jei, įsibėgėjus koncertui, grupė nebūtų įsisiūbavus). Tiesiog liko „neskanus“ prieskonis ir neatsakytas klausimas „o kodėl negalima buvo sugroti VISO koncerto taip, kaip buvo sugrota jo pabaiga?“.

Ir, pabaigai, retorinis klausimas: KAIP gali būti koncertas – naujo singlo pristatymas ir NEBŪTI paties singlo pardavime?