Margos pievos 2012: mažasis Juodaragio broliukas
Nors pavadinimas nusako beveik viską, paporinsiu apie tai, kas vyko šį vasarišką liepos savaitgalį Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Žinoma, mažai apie muziką, daug apie nieką su lyriniais nukrypimais. Jei turim laiko ir kantrybės – skaitom.
Festivalis save įvardijo kaip šiuolaikinio folkloro ir alternatyvios muzikos festivalis. Dėl kai kurių grupių dalyvavimo kilo klaustukai (jų stiliai niekaip neįsipaišė į numatytą ‘formatą’), bet palikime tai organizatorių sąžinei. Juolab, kad kai kuriuos iš jų maloniai nustebino. Tiesa pasakius, abejonės dėl verta-neverta važiuoti kirbėjo iki pat festivalio, laimei buvo nuspręsta duoti renginiui progą prisistatyti iš gerosios pusės. Didelę įtaką apsisprendimui turėjo ir renginio vieta.
Visiškai moteriškas ekipažas startuoja iš Vilniaus ir jau pakeliui sulaukia skambučio, kuris informuoja apie tai, kad įvažiavimas „pasislėpęs“. Skambutis skambučiu ale paklaidžioti bandant įrodyti „aš pati“ galima… Tačiau „pagalbos telefonas“ vietoje praverčia ir pagaliau rastame keliuke dar prigriebiami bepėdinantys kolegos iš Kauno.
Privažiavus vartus, susiduriama su pirmąja maža problema – nėra aišku, kaip atvykusius sužymėti. Tačiau po kiek laiko atvykęs organizatorius padeda išspręsti šį nedicką nesusipratimą. Gaunami žemėlapiai ir kryptis. Taip, būtent! – kryptis. Pavadinčiau tai nedidele orientacinio rungtimi. Hmm, gal ir idėja, nors kai vairuoji ir kuo greičiau nori atsikratyti šios pareigos… Tokiu pat orientaciniu buvo ir išvažiavimas, lydimas replikų „o! tiltelis – gal tilpsim“, „o dabar kur?!“, „į kairę, į kairę, kairė – tai į ten“ :)
Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Randama stovyklavietė, pastatoma palapinė ir automobilis (kurį -deja- vėliau teko pervaryti į kitą vietą – gerai, kad kompanijoje buvo negeriančių!) ir einama į žvalgybą.
Iškart sugebama įropoti į Malūno scenos backstage sritį, iš kurios sėkmingai išeinama pro scenos tvorelę, tuo pačiu sužinant kaip patekti už jos. Ir pamatomas pirmasis super džiugus faktas – Kauno alaus „lariokas“ festivalyje. Nuskamba džiaugsmingas „Valio! Yra alaus“. Kaina taipogi žmoniška – 5 lietuviški pinigai už normalų bokalą šviesaus arba tamsaus gėrimo. Antrasis „Valio!“ pasigirsta dėl viso pikto pasiteiravus „o gal netyčia jau pilstoma“. Bokalas išsausinamas, besiklausant besiderinančių garsą ATALYJA…
Nors buvo dvi scenos – Malūno ir Miestelio, didžioji dėmesio dalis teko vienai. Tiesa, kiek dėmesio kliuvo ir miestelio scenai, kurioje veiksmas prasidėjo kiek anksčiau. Taigi kiek apie muzikinę festivalio pusę, nors buvo ir paskaitos, ir keli amatininkai – ne veltui vietoje festivalį pakrikštijom „mažuoju MJR broliuku“. Ir ne tik dėl muzikos-amatų-paskaitų, bet ir dėl besirenkančios publikos, ir jaukiai šeimyniškai mjr’iškos atmosferos (taip! ji be galo svarbi).
Pirmieji „pagauti“ miestelio scenoje – kauniečiai KARUŽĖ. Į jų pasirodymą ir buvo skubėta spėt ir suspėta. Ne veltui – vyriški balsai suskamba ir sutraukia besirenkančius žmonės mietelio aikštės link. Belaukiant TRYS KETURIOSE sulaukiama skambučio apie tai, kad reikia pervaryti automobilį, todėl moteriškių pasirodymas beveik praleidžiamas, tačiau spėjama iki kolektyvo MINDRĖ. Pirmą kartą užtikti vasario 16-osios proga Kaune rengiamame koncerte „Iš kartos į kartą“ ir ten sudominę, šįkart taip pat sulaiko dėmesį prie scenos.
Tai buvo paskutinioji Miestelio scenoje matyta grupė, nes malūno scena jau kviečia ATALYJA garsais. Nei apie juos, nei po kelių grupių grojusią grupę PIEVOS daug ko pasakyti negaliu – dainos suskambėjo kaip visuomet puikiai, pasirodymai prabėgo greitai ir smagiai. Kaip ir pastaruoju metu ne kartą pasitaikančių kelyje Aistės Smilgevičiūtės ir grupė SKYLĖ, kurie stebina sugebėjimu sudaryti nepaprastai patrauklią ir traukiančią programą. Po truputį gausėjanti publika pradeda įsisiūbuoti bei šokti… Buvo žadama lietinga diena, bet savaitgalį džiugino nekaitri saulė ir tik vienu momentu pliūptelėjęs lietus neilgam suginė susirinkusius „po stogu“ arba privertė išsitraukti turimus skėčius ir lietpalčius.
Tiesa, po ATALYJA programoje buvo VISI. Sugalvok tu man tokį pavadinimą! Iki pat grupės paskelbimo buvau įsitikinus, kad čia bus kažkoks jungtinis folk grupių pasirodymas :) Būna…
Visame šiame lengvai folk’iniame (ar post-folk’iniame) fone išsiskyrė kiek sunkesnė jaunimo AITSVARA programa. Grupei užgrojus, netoli scenos pastatytame vežimaityje šėlioję vaikai suprato, kad reikia arba nešti skudurus kur toliau, arba (bent jau) prisidengti ausis rankomis… Jaunimas teikia vilčių :)
Pereinam prie tos dalies, kuri prieš festivalį man kėlė nerimą. Viena iš klaustukus sukėlusių grupių REBELHEART pakerėjo (!) savo pasirodymu. Kaip ir SKYLĖ atveju, pastaruoju metu ši grupė vis pasitaiko pakeliui, bet iki šiol jie sukeldavo tik susierzinimą. Tačiau „Margos pievos“ privertė kitu žvilgsniu pažvelgti į šią grupę. Tikrai nesitikėjau tokios energijos užtaiso – kad taip ir toliau!
Andriui Mamontovui buvo duotos 20 minučių, tačiau-bet-kadangi festivalio žvaigždė vėlavo, visas pasirodymas sąžiningai pramiegamas automobilyje, kuriame – laimei – nieko nesigirdi. Atsikeliama tik po intensyvaus (trečiojo) žadintuvo py-py-pyyyyyyyyy, kuris reiškia, kad ant scenos jau turėtų būti SIELA. Akurat! Pataikyta tiesiai į pasirodymo pradžią ir gera valanda gyvenimo praleidžiama besiklausant širdžiai mielų kūrinių (vėl didelis didelis dėkui už „Salvadoro Dali“).
Užsibaigimui prieš miegą – JUODVARNIS. Nežinau, ar jau rašiau, ar vis norėjau rašyti, tačiau jie nėra mano favoritai po pavadinimo-krypties pakeitimo. Tiesiog nėra. Taigi, kelios dainos išklausomos ir nufotografuojamos, nors apšvietėjas jau, matyt, užmigo už pulto, nukritęs ant tam tikrų mygtukų… Viskas, vakarėlis baigtas – energijos teužtenka nuslinkimui į miego gūžtą…
Trumpas reziume.
Pirmas blynas, net jei buvo ir kiek prisvilęs (buvo įvairiausių prieš-per-po-festivalinių nesklandumų), tačiau tikrai nesudegęs. Beje, niekas negimė mokėdamas vaikščioti.
Norisi palinkėti festivalio organizatoriams kantrybės, pasimokyti iš šiųmetinių apsiskaičiavimų bei klaidų ir kitais metais sukviesti gausų būrį į nuostabią vietą – Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse – kerinčiam vyksmui pavadinimu „Margos pievos“!
