Velnio akmuo 2012: liūdinantis paradoksas

Bėga ežiukas per pievą ir juokiasi nesustodamas. Pamatė ežiuką zuikis ir klausia:
– Ežiuk, iš ko gi taip juokiesi?
O ežiukas ir toliau bėga, ir vis juokiasi, juokiasi nesustodamas, tik staiga sustoja ir sako:
– O tau pilvuko nekutena, kai per žolytę bėgi!?

Ilgai mąsčiau, rašyti ar nerašyti, tačiau, gavus postūmį, nerašyti neįmanona, nes paskaičius atsiliepimus ir kitus reportažus internete jaučiuosi kaip tas zuikis…

Pirmiausia reikėtų priminti, kad pirmasis Velnio akmuo nudžiugino, sukėlė gerus jausmus, kurie ir buvo išlieti 2009-ųjų reportaže „Festivalis VELNIO AKMUO“. Tingintiems skaityti, pacituosiu outro dalį: „Pasiskaičiau ir pagalvojau: tiek mažai grupių patiko, o festivalis – puikus? Kažkas ne taip, lyg ir… :) Bet… festivalį, nors ir stipriai įtakoja grupės bei grojama muzika, tačiau didžiąją jo patrauklumo dalį sudaro pati atmosfera. O Velnio akmenyje būtent atmosfera ir buvo patraukli.“

O dabar trumpai apie tai, kas ir kaip buvo šiemet. Beje, parašius supratau, kad patikusių grupių buvo vos ne daugiau nei anuomet… o štai atmosfera… Liūdinantis paradoksas :(

Sprendimas atvykti trečiadienio pavakarę buvo teisingas. Įsikuriama, susipažįstama su kaimynais (beje, nuostabūs kaimynai!!!), o, prasidėjus liūčiai, tiesiog pasislepiama po erdviu stogu…

Ketvirtadienio rytas nudžiugimo geru oru ir nebūtinybe kur nors skubėti… Laikas pamažu nutekėjo iki festivalio atidarymo ir teko susirinkti save bei nueiti vartų link. Nepaisant kai kurių nesklandumų, pamažu buvę teritorijoje sujuostuojami ir atidaromi vartai naujai atvykusiems…

Ketvirtadienis

Nors veikė tik viena – roko – scena, padalinkime viską teisingai.

Roko dalis: SPIRAL net neįamžinami, reiškias, buvo priežastis neiti prie scenos arba tiksliau nesigirdėjo priežasties ten eiti, o viskas, kuo „nudžiugino“ graikai LUCKY FUNERAL  – tai nuogos sėdimosios demonstravimas, nes tai, kas po to lengvai pavyko amerikiečiams (t.y. išjudinti publiką), graikams buvo neįkandama, kaip jie besistengtų tai padaryti.

Metalinė dalis: Nors metalą sudaro ir lietuvaičiai WULTURE (a.k.a SOUL STEALER klonas, nusileidžiantis originalui visame kame), ir jau matyti (beje, tame pačiame Velnio akmenyje) švedai DEMONICAL, šią dieną vainikuoja nerealieji WARBRINGER. Vien dėl jų vertėjo atvykti į Anykščius jau ketvirtadienį! Šie amerikiečiai trash’ystai tiesiog valdė pavergtąją nuo pirmų akordų publiką ir vertė visus judėti muzikos ritmu. Ir ne tik žmones, bet ir apsauginę tvorelę. Linko tvorelė, kaip smilga vėjyje… O apie jos paspirtimi dirbančius apsauginius net neverta pasakoti: kas to nematė savo akimis, nesupras.Virė tikras pragaras, lydimas puikios muzikos!

Metal rulezz!!

Tokia vis dar puikia nuotaika festivalis paliekamas iki penktadienio ryto…

Penktadienis

Penktadienį įdienojus ir sugrįžus į festivalį aplanko pirmoji mintis „WTF? Ar nesumaišiau savaitgalio ir vietos?“ Dairantis aplink, galima buvo įtarti, kad apie atmosferą galima pamiršti… Užbėgant kiek į priekį, paminėsiu, kad šeštadienį padėtis kiek pasitaisė ir publika ‘prasiskiedė’ normalesniais (įprastesniais) atstovais, tačiau atmosferos ne[be]buvo nė padujų… ir tai sugadino viską… Bet grįžkim prie muzikinės pusės – ten linksmiau.

Roko dalis: 9HORIZON paklausoma viena ausimi iš kažkur toli, prie scenos ateinama į rusus THE GRAND ASTORIA, užmetama viena akis-ausis ir einama ilsėtis… Tas pats laukia norvegų HONCHO bei pagrindinės roko scenos grupės TRUCKFIGHTERS. Nipriot, ir viskas tuom pasakyta… O štai kitame festivalyje pastebėti  SOUNDARCADE vėl užburia savo muzika – ir nepaleidžia. Tiesa, groja jie gerokai per anksti (kad pazvimbt): nei visualizacijos gerai matomos, nei pakankamai sutemę, kad, gulint ant žolės, matytųsi žvaigždės…

Metalinė dalis: pirmosios trys grupės: INQUISITOR, SANCTIMONY, PARALYTIC – gali būti po viena vėliava „gerai, daugkart matyta, bet gerai, bet daugkart matyta“. Tiesa, PARALYTIC nustebino pasikeitusiu įvaizdžiu, kuris sulaukė reakcijos iš publikos. DEAD SHAPE FIGURE tapo dviejų scenų ‘auka’, nes jie visiškai kirtosi su SOUNDARCADE, kuriuos norėjosi išklausyti pilnai ir niekur nebėgant… O egiptiečiai SCARAB, nors ir patraukė akį gana egzotiška išvaizda, tačiau ausys liko neužkabintos… KAMPFAR! Grupė, kurios seniai norėjosi Lietuvoje. Profesionalai iki kaulų smegenų, jie negali palikti abejingų (IMHO). Nors šalia stovinti kolege su nusivylimu konstatuoja „ne tai, visai ne tai kas buvo Wacken’e“, tačiau man jie susiklauso daugiau nei skaniai… Vakarą trankia nata ir ugnimi užbaigia švedukai ENFORCER. Labanakt!

Šeštadienis

Išaušęs šeštadienis vis dar džiugina geru oru, nors prognozės savaitgaliui buvo apverktinos… Sekasi, vienok!

Rytas pradedamas lietuviškai latviška metaline doze: LUCIFER, OSSASTORIUM, SACRAMENTAL.

Roko dalis: pirmieji BLOWBACK paklausomi iš tolo, net nepasivarginant nueiti, į HAKEN užmetama viena akis-ausis, FREAKS ON FLOOR – laikas idealus, kurį pamačius buvo atsidusta su palengvėjimu, iki pusės dešimt galima būti prie didžiosios scenos nesiparinant… Likusios dvi grupės – švedai NEW KEEPERS OF THE WATER TOWERS ir HEXVESSEL – kiek sulaiko prie scenos, tačiau truputį labai nervina persidengiantys laikai, nes norisi būti prie abiejų scenų…

Metalinė dalis, nors iš tiesų tikrai metalinė ji tik iki trečios grupės. Deja, HORRICANE išklausomi iš palapinės (kur je, beje, visai gerai girdisi), estukai skamba kaip visada smagiai ir estiškai kokybiškai. Paskutiniai prieš grand’ų virtinę ir paskutiniai tikrai metal’iniai scenoje – čiliečiai THORNAFIRE. Nelabai įsiminė, jei jau atvirai…

O dabar prie tolesnės, keistai kreivai nerealios muzikos, kurią gerokai ga[i]dino (pasikartosiu dar ir dar kartą!) persidengiantys pasirodymai scenose…

Įžangą į šią dalį – švedai LAKE OF TEARS. Net nepasakysiu ką ir kaip jie grojo, tačiau ta superinė atmosfera, sukurta šios grupės pasirodymo metu, jau nebesisklaidė nei prancūzų ALCEST, nei AURA NOIR pasirodymų metu. Ko gero (ir tai gana tikėtina), kad jei būčiau atvažiavus šeštadienį vakarop – būtent į šią dalį – tai dabar springčiau seilėmis ir aiškinčiau, koks nuostabus ir atmosferiškai mielas buvo festivalis… jei…

Veiksmą užbaigia ANATHEMA, kurios pasirodymą lydi pagaliau prisiminęs prognozes prakiuręs dangus…

… štai toks mano nuomone buvo festivalis „Velnio akmuo 2012″…

Pabaigai, kaip dažniausiai būna, išvados:

• Dvi persidengiančios grojimu scenos yra absoliutus blogis. Yra gerų praktikų kaip to galima išvegti ir -lyg ir- nebuvo tokio ceitnoto, kad nebūtų galima padaryti po 5-10 minučių partraukas tarp scenų, o ne kirsti pasirodymų laikus, bet…
• Per daug ir netikėtai nelauktos publikos yra gerai finansiniu požiūriu, tačiau blogai sanitariniu. IMHO tikriausiai galima buvo priimti kokį nors sprendimą iškilusios problemos, o ne palikti ją savieigai…
• Festivalis be atmosferos – sucks! Ir kvepia beveik taip pat, kaip tulikai ryte. Net jei dalyvauja super-puper grupės (kaip čekiškuose masteriuose), jei nemalonu ir nekomfortiška jame būti, tai lieka neskanus prieskonis ir jis išlieka ilgai :(

Ir pakartosiu jau tampantį standartiniu p.s.

P.S. Tai vieno žmogaus nuomonė, ir ji [ne]būtinai [ne]turi (išbraukti nereikalingą) sutapti su jūsiške! Geriausias būdas sužinoti – pabandyti pačiam!